Gražiausias pasakas sukūrė: Laurynas Martusevičius (PUG), Ieva Petrukonytė (PUG), Nelita Petraitytė (1 kl.), Justas Gudanavičius (1 kl.), Markela Kandiloros (2 kl.), Viktorija Krušinskaitė (2 kl.), Ieva Mažukaitytė (3 kl.), Emilis Vosylius (3 kl.), Matas Šiškauskas (4 kl.), Neda Jeseliūnaitė (4 kl.).
Sriuba. Kartą mama išvirė sriubos.
– Sriuba labai neskani, aš negaliu jos valgyti, – tarė mažoji Gerda ir padėjo šaukštą.
– Na gerai, vakare aš tau duosiu skanesnės sriubos – sako mama.
Gerda su mama nuėjo į daržą bulvių kasti. Dirbo ilgai. Rinko ir pylė bulves į maišus.
Kai abi grįžo namo mama vakarienei vėl padavė sriubos. Gerda paragavo ir sako:
– Ši sriuba daug skanesnė!
Mama nusijuokė ir tarė:
– Tai ta pati sriuba, kurios tu per pietus nenorėjai valgyti. O dabar suvalgei pilną dubenėlį. Padirbusi ir išalkusi ir tą pačią sriubą gardžiai suvalgei.
Ieva Petrukonytė
Gegutės Velykos. Kadaise gyveno gegutė laiminga miške. Turėjo gražius namelius. Ir kaip visi miško gyventojai pavasarį laukė gražios šventės Velykų. Tvarkė savo namelius, kepė pyragus ir margino margučius. Gegutė ir visi miško gyventojai nenujautė, kad artėja nelaimė.Į ramų mišką atkeliavo vilkas pilkas. Jis iš piktojo burtininko buvo gavęs užduotį, kurią turėjo įvykdyti prieš Velykas. Pavogti visų miško gyventojų margučius ir Velykų džiaugsmą. Ankstų Velykų rytą pas vaikučius keliavo Velykų Bobutė ir ji sužlugdė piktojo burtininko ir vilko pilko klastą. Atėmė iš jų margučius ir juos išdalino geriems vaikams. Džiaugėsi visi žvėreliai, paukšteliai ir žmonės.
Laurynas Martusevičius
Velykų pasaka. Kažkur toli toli už aukštų kalnų, tankių miškų gyvena Velykų bobutė. Ji gyvena kartu su kiškučiais. Ji ištisus metus margina kiaušinius. Jos draugai kiškučiai jai padeda- kepa pyragus. Velykų rytą bobutė su kiškučiais išsiruošia aplankyti gerų vaikų. Bobutė padeda vaikams margučių. Žiūrėk tai ant palangės padėtas margutis jis skirtas patiems mažiausiems, kad jie galėtų jį matyti. Didesniems reikia paieškoti, nes bobutė gudri, paslepia juos. Tik niekam lig šiol Velykų bobutės nėra tekę matyti. Išdalinusi margučius bobutė vėl grįžta namo į savo tolimą kraštą.
Justas Gudanavičius
Velykų bobutė. Kartą atėjo spalvingas pavasaris. Pražydo gėlelės, pabudo gamta. Žvėreliai miške sujudo, kiškučiai iš džiaugsmo šokinėja, žaidžia, kiaušinius ridena. Staiga juos išgąsdina pro šalį mišku eidama bobutė. Tai nepaprasta bobutė, tai – Velykė. Ji susidraugavo su kiškučiais. Taip kiškučiai tapo jos padėjėjai. Velykų rytą kiškučiai padeda Velykų bobutei išnešioti dovanėles.
Nelita Petraitytė
Princesės. Kartą labai seniai gyveno princesė vardu Sofija. Jos sesė buvo vardu Fijona. Sofija ir Fijona eidavo į mokyklą, ten daug ko išmokdavo. Kartą reikėjo išmokti plasnoti vėduokle, bet Sofijai nepavyko, o Fijonai viskas pavyko taisyklingai. Tačiau rūpestinga sesė ją pamokė ir Sofija išmoko. Prasidėjus šokių pamokai jos turėjo šokti kartu. Sofijai tai labai patiko ir sekėsi ji tiesiog plasnojo kaip plunksnelė, o Fijona nemokėjo. Tačiau sesė jai padėjo ir pamokė.
Kartą kai sesės grįžo namo dovanų gavo gražias princesių sukneles. Sofijos suknelė buvo rožinė, o Fijonos raudona. Jos labai apsidžiaugė, kad turės tokias nuostabias sukneles kaip princesių. Atėjus nakčiai ir giliai įmigus jas aplankė spalvoti sapnai. Sofija sapnavo, kad išteka už gražaus princo ir vilki suknelę kurią gavo dovanų. O Fijona sapnavo, kad ji yra karalienė pasipuošusi raudona suknele. Kai jos užaugo jų sapnai išsipildė ir jos gyveno ilgai ir laimingai.
Viktorija Krušinskaitė
Drąsi mergaitė. Seniai seniai už trijų jūrų ir už penkių kalnų gyveno maža maža mergaitė. Ji turėjo gražius plaukus jie švytėjo lyg saulelės spinduliai. Jos veidas buvo, kaip žiedlapėlis. Ji turėjo daug draugų. Vieną dieną ji išėjo į lauką, o ten taip tylu lyg nieko nebūtų. Ji sau pagalvojo, kad reikėtų kuo greičiau susirasti draugus. Ir patraukė ji į mišką. Mergaitė žinojo, kad miške gyvena gudri lapė, senas vilkas ir pikta ragana, bet vis tiek ryžosi juos surasti. Pirmiausia mergaitė pamatė lapės namus ir labai apsidžiaugė. Pagalvojo, kad draugai gali būti pas lapę. Tyliai priėjo prie lapės namo, bet suprato, kad lapės nėra namuose. Ir išėjo ieškoti toliau. Besidairydama pamatė vilko namus. Vilkas tupėjo prie savo namo durų ir atidžiai saugojo. Mergaitė norėjo patekti į vidų ir sugalvojo, kaip vilką apgauti. Ji pasakė vilkui:
Vilke pilke, netoliese yra sužeistas elniukas.
Vilkas paklausė kur ji mačiusi sužeistą elniuką. Mergaitė patvirtino , kad jis prie upės. Vilkas nesuprasdamas apgaulės nuskuodė prie upės. Mergaitė apžiūrėjo vilko namą, tačiau jis buvo tuščias, draugų jame nebuvo. Beeidama toliau priėjo raganos trobelę. Įėjusi į trobelę suprato, kad ragana gyvena ne viena. Ten buvo juoda katė, penki dideli vaiduokliai ir trys maži vaiduokliai. Pamačiusi mergaitę ragana pasiteiravo, kas ją čia atvedė. Tačiau mergaitė buvo gudri ir pamelavo raganai, kad pasiklydo. Tada ragana pasisiūlė mergaitę parvesti namo. Šalia raganos trobelės tekėjo upelis. Einant namo mergaitė įstūmė raganą į upelį. Ši nemokėjo plaukti ir paskendo. Grįžusi mergaitė į raganos trobelę toliau ieškojo savo draugų. Ilgai žiūrėdama į tris mažus vaiduoklius ji suprato, kad tai jos užburti draugai. Mergaitė pradėjo verkti, verkė labai graudžiai ir labai ilgai. Tik staiga įvyko stebuklas, maži vaiduokliai atvirto jos draugais. Ši žinia apskriejo visą mišką. Džiaugėsi visi, net gudri lapė ir senas vilkas. Draugai grįžo laimingai namo.
Markela Kandiloros
Spalvų vagis. Vieną dieną prieš Velykas atsitiko toks dalykas. Į mūsų kaimą atėjo spalvų vagis ir pavogė visas spalvas. Žmonės susirūpinę galvojo ką daryti. Kaip per Velykas reikės numarginti kiaušinius. Medžiai, žolės, gėlės, namai niekas neturėjo spalvų. Visur pilka. Tada jie nuėjo paklausti pas žiniuonį ką daryti, kaip sugražinti spalvas. Jis pasakė, kad čia bus pirštus prikišęs spalvų vagis ir nurodė kur galima jį rasti ir kaip atgauti spalvas. Vienas narsus ir drąsus žmogus ryžosi kovoti su spalvų vagimi ir atgauti spalvas. Nukeliavęs ilgą kelią susidorojo su spalvų vagimi ir atgavo spalvas. Išliejo jas ant laukų. Visas kaimas nušvito spalvomis. Visi žmonės vėl tapo laimingi. Ir vėl visi galėjo marginti velykinius kiaušinius.
Emilis Vosylius
Pavasarinis karnavalas. Kartą Fėjų mieste gyveno penkios geriausios draugės fėjos. Artėjo pavasarinis karnavalas. Tad draugės nusprendė pasisiūti aukso siūlų sukneles. Nuskrido pas senąją fėją Šarlotę. Sklinda gandai, kad Šarlotė moka siūti aukso sukneles. Atskridę paprašė, kad pasiūtų sukneles iš aukso siūlų. Bet ji pasakė:
– Aš neturiu aukso siūlų. Jūs turite skristi į Vaivorykščių miestą, pas šykštųjį gnomą. Tik neapsikvailinkite!- patarė fėja.
Kaip patarė taip ir padarė. Visos išsiruošė į tolimą kelionę. Skrido dieną, skrido naktį ir ryte pasiekė Vaivorykščių miestą. Ten susirado šykštųjį gnomą. Paprašė jo aukso siūlų, bet gnomas savo įkyriu balsu pasakė:
– Be pinigų nieko neduodu! Turite sumokėti !
Fėjos neturėjo pinigų, tad ėmėsi darbo. Jos pardavė vaivorykštinių spalvų siūlus skirtus karnavalinėms suknelėms dekoruoti. Taip užsidirbo daug pinigų, kuriuos nunešė gnomui. Gnomas apsidžiaugęs davė joms siūlų kiek tik panorėjo. Tada pakilo penkios fėjos ir nuplasnojo pas Šarlotę. Ji pasiūdino penkias nuostabias sukneles. Visos sėkmingai nukeliavo į šventę. O ką darė gnomas su pinigais? Tai jau kita istorija.
Ieva Mažukaitytė.
Laimės šalis. Vieną kartą užmigau ir patekau į „Laimės šalį“. Ten pamačiau paukščius, kurie statosi ne lizdus, o namus pilis. Katinai ant tvoros užsilipę vietoj gaidžių miaukioja. Gaidys ne grūdus lesa, o mėsą kerta. Sapne aš galėjau matyti viską ką mato gyvūnai. Pirmiausia pažiūrėjau ką mato ežys. Paskui panorau būti erelis. Jis iš aukštai mato medžius, ežerus, upes, dirvas, žolę, namus… Pavydėjau jam. Laimės šalyje žmonės nevažinėja automobiliais, nerūko, negeria, valgo sveiką maistą. Dirba parduotuvėse, ūkininkauja, stato namus, moko vieni kitus. Jie visi labai draugiški. Kalba laimės kalba ir supranta visas pasaulio kalbas. Čia net gyvūnai turi savo kalbą, kurią gali suprasti žmogus. Čia net maistas ypatingas. Vienas receptas išliko man atmintyje. Jis vadinasi „Skrudintas skanėstas“. Jam pasigaminti reikės: batono riekelių, krabų lazdelių, majonezo, pomidorų padažo, sūrio. Šio patiekalo skonį prisimenu iki dabar. Šioje šalyje visos šeimos gyvena darniai. Kiekvienas turi savo pareigas ir jas kruopščiai vykdo. Vaikai turi padėti tėvams, mamos rūpinasi šeimos maistu, o tėčiai uždirba pinigus. Čia yra daug stebuklų, jie smagūs ir įdomūs. Norėčiau dar kartą apsilankyti šioje šalyje.
Matas Šiškauskas
Laimės šalis. Neseniai po medžiu ant vešlių samanų sėdėjo linksmas katinukas, kuris galvojo ką šiandien matė. Matė, kaip pilki karveliai bendravo su žvirbliais. Katinukas svarstė, gal čia ne Laimės šalis, o Draugiškumo. Nes karveliai su žvirbliais draugauja lyg nieko nebūtų buvę. Katinėlis prisimena, kaip jam tekdavo juos skirti, jeigu neišskirdavo abu šaldavo, nes per pykčius vos su keliomis plunksnomis likdavo. Neramino katinėlį ir mintis, kaip jie kalbėjo kartu:
– Kokios plunksnos pilkos, – suaimanavo žvirblienė, kuri dabar nebuvo tokia kaip anksčiau. Seniau ji buvo šykšti. Užgavėnių metu šunis paleisdavo, kad nereikėtų duoti blynų ar saldainių.
Vėliau katinėlis pamąstė apie vilką ir avį, kaip jie kartu vaikščiojo ir dalindavosi maistu. Kartą avis pabandė vilką paversti žoliaėdžiu, o avį mėsaėde, bet nieko nei vienam nepavyko. Vilkas avį saugo, kaip savo akį. Buvo laikai, kaip jie pykdavosi, nes vilkas tos avies sesę suėdė. Kačiukas prisiminė jų pokalbį:
– Avyte, tekėk už manęs,- vilkas jai tarė.
– Žinoma, tik nepamiršk pakviesti savo draugų, nes aš noriu iškelti didelę puotą,- atsakė avytė.
Štai jau ta diena. Avis išsipuošusi, o vilkas su švarku ir kelnėm. Jau jie susiėjo ir susiiejo savo gyvenimus visiems laikams. Iškėlė didžiulę puotą. Du stalai mėsos, ant kitų dviejų tik daržovės ir žalumynai.
Po metų laimingo gyvenimo jie išvyko gyventi į Lietuvą. Čia taip susipyko, kad vilkas suėdė avį.
Ak, norėčiau ir aš nuvykti į Laimės šalį. Čia laimė ir džiaugsmas užpildo kiekvieno širdį. Gal ir aš susitaikyčiau su priešais?
