Rugsėjo 10-ji PASAULINĖ SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJOS DIENA
Kad nebūtų netikėtų ir nebūtinų mirties priežasčių, pradėkime nuo savęs, padėkime vieni kitiems, dirbkime kartu. Dažniausiai mintys apie savižudybę kyla, kai žmogus jaučia didžiulį liūdesį ar neviltį dėl jį ištikusio įvykio ir nebepajėgia įveikti sunkumų. Kad ir kas benutiktų, niekados nereikia prarasti vilties, reikia grumtis į priekį, nors ir sunku, tačiau su medikų, mokytojų, suaugusių žmonių pagalba tai įmanoma padaryti ir išgyventi visus sunkumus. Kaip tu gali padėti pats sau, kad pasijustumei geriau? Bendrauk su medicinos personalu, mokytojais, draugais, nes atvirumas ir išmokimas nukreipti dėmesį į kai kuriuos kasdienius dalykus, gali sėkmingai sumažinti nuotaikų svyravimo galimybę. Daugiau domėkis savo būsena ar liga: paskaityk apie tai literatūroje, lankyk pažintines paskaitas, kitus prieinamus informacijos šaltinius. Išlaikyk miego režimą – stengtis gultis miegoti ir keltis kasdien tuo pačiu laiku. Sureguliuok fizinį aktyvumą – nereikėtų nukrypti į tokius kraštutinumus, kaip visiškas dykinėjimas ir sekinantis darbas. Stenkis nevartoti alkoholio ar kitų žalingų organizmui medžiagų (kaip vaistai, narkotikai), nes tai gali sukelti miego sutrikimus ir nuotaikos svyravimus. Kiek turi dalyvauti šeimos nariai? Ankstyvuosius nuotaikos pasikeitimo ženklus atpažinti reikėtų kuo anksčiau. Jie kiekvienam vaikui gali būti skirtingi. Tai gali būti nuotaikos, miego, energijos, minčių (apie mirtį ar staigaus optimizmo) pokyčiai. Net ir pasikeitęs aprangos stilius gali būti ankstyvasis permainos ženklas. Tokius ženklus turėtų stebėti šeimos nariai, nes pats pacientas gali visko neužfiksuoti. Laiku pastebėjus pasikeitimus, patartina pabūti kartu, pasidalinti savo jausmais. Leiskim krizę išgyvenančiam žmogui kuo daugiau kalbėti apie tai, dėl ko jam skaudu, kas jį slegia, parodykim nuoširdų susirūpinimą jo išgyvenimams. Jeigu reikia, padėkime rasti reikiamus specialistus – medikus.
Moksleiviai, kai savo pastangomis ar kitų pagalba savo laisvalaikį paskirsite savęs stiprinimui ir minčių bei tikslų sudėliojimui į savo vietas, tuomet tikrai stovėsite ar atsistosite tvirtai ant savo kojų, vėl grįš meilė gyvenimui ir jo sukurtam grožiui. Anksčiau ar vėliau, po kančios, jeigu ji užklumpa, ateina ir džiaugsmas, nes gėris visuomet nugali blogį, o savo noru nutraukus gyvenimą – blogiui suteiksime tik malonumą. O ar šito mums reikia? Tikrai ne ir dar kartą ne!
Visuomenės sveikatos specialistė J. Naudžiuvienė
